Pyktis yra žemiausios gamtinės jėgos – savigynos, egoizmo išraiška, dažniausiai nukreipta į kitą asmenį, kartais – į save. Tačiau svarbu suprasti, kad bet koks pyktis, nukreiptas į kitą, pirmiausia kenkia pykstančiojo sveikatai (širdžiai ir nervams). Tai impulsyvi, sunkiai ir net labai sunkiai valdoma, gaivališka galia, glūdinti kiekviename iš mūsų. Žmogaus gynybinė reakcija yra natūrali, tačiau jos neįsisąmonintas naudojimas yra žudantis kitus ir kartu savižudiškas. Pyktis ir jo sukeltas stresas – didžiausias iššūkis visiems žmonėms. Neapykantos, negatyvių emocijų, konfliktų, pavydo, įtūžio – blogio (bendrąja prasme) praktinio valdymo tema tradiciškai laikoma sunkiausia ir pačia įdomiausia iš visų gyvenimiškų temų. Pradžioje ji atrodo lyg ir lengva, nekalta, tačiau įsigilinus paaiškėja, kad reikalauja ypatingo dėmesio ir susikaupimo, nes (kaip paaiškėja) tiesiogiai gydo skaudžiausias gyvenimo problemas. Blogio suvaldymas reikalauja aukščiausios emocinės ir mentalinės brandos. Tam tikslui kiekvienam žmogui reikalingos nekintamos, amžinos tiesos, kurias T. Girdizjauskas ir perteikia savo seminare apie pykčio, streso ir emocijų valdymą.
Seminare Jūs išmoksite/seminaro teikiama nauda: Kada reikia ir kada nereikia reikšti subjektyvias nuomones. Kokie streso, konflikto, pykčio, pavydo, neapykantos, impulsyvumo skirtumai. Kas yra šventas pyktis. Su kurių organų veikla susijęs pyktis, kokias ligas jis sukelia. Kaip priešą paversti artimu draugu. Kaip priešui linkėti gėrio. Sužinosite, kaip atpažinti ir kontroliuoti pyktį bei kitas neigiamas emocijas Išmoksite, kaip susikurti išankstines teigiamas nuostatas ir visur matyti pozityvą. Suprasite, kaip atpažinti mąstymo klaidas ir nukreipti savo mąstymą reikiama linkme.
Kiti seminarų įrašai, kuriuos galite įsigyti:
PAŽINČIŲ TAISYKLĖS NORINTIEMS SUKURTI ŠEIMĄ.3 val. 58 min. (40 Eur) MOTERIMS APIE VYRUS IR ŠEIMĄ. 4 val.30 min. (45 Eur) OPTIMIZMO GALIA IR ESMĖ. 2 val.44 min. (30 Eur) VYRAMS APIE VYRIŠKUMĄ IR ŠEIMĄ. 4 val.37 min.(45 Eur) ŽODŽIŲ GALIA. 2 val. 32 min. (25 Eur) VIDINIO DIALOGO VALDYMAS I DALIS. 3 val.44 min. (35 Eur) VIDINIO DIALOGO VALDYMAS VIP DALIS. 2 val. 27 min. (25 Eur) VYRŲ IR MOTERŲ BENDRAVIMO ABCplius. 3 val. 46 min. (35 Eur) KAIP ATRASTI SAVO PAŠAUKIMĄ:7 kryžminės ugnys. 2 val. 58 min. (30 Eur) KAIP ATRASTI SAVO PAŠAUKIMĄ. Trumpoji versija. 1 val. 24 min. (15 Eur) SAVĘS PAŽINIMAS. 49 min. (10 Eur) 3 SEMINARŲ RINKINYS: Optimizmo, Žodžių galios, Vidinio dialogo. Viso trukmė: 8 val.19 min. (80 Eur) 10 SEMINARŲ PAKETAS. Trukmė 32 val. (220 Eur)
900 gyvenimo prasmių – visi didžiausi žmonių norai ir malonumai viename sąraše pateikti kaip praktinės įgyvendinimo formulės arba patarimai. Tai tipinės gyvenimo prasmės, tikslų, verčių ir svajonių versijos. Detalus pasakojimas apie visas įmanomas. Tai Tomo Jono Girdzijausko didžiausias viso gyvenimo tekstas
Seminaras ŽODŽIŲ GALIA: TEISINGO KALBĖJIMO PASLAPTYS
Data: 2016 10 20.
Vedėjas: Tomas Girdzijauskas
Trukmė: 2 val.32 min.
Kaina: 25 Eur
Seminaro „Žodžių galia” anonsas
Didžiausius gyvenime pinigus uždirbantis mūsų talentas yra bendravimas. Vadovų, politikų, lyderių, įtakingų aukšto rango žmonių pagrindinis darbo svertas yra liežuvis ir tai, kaip ir ką jie kalba, lemia jų ir milijonų žmonių gyvenimus. Žodžiais galima daryti įtaką daug greičiau ir efektyviau nei karinėmis pajėgomis, o piktais žodžiais galima pakenkti daug labiau nei ginklu. Žodžiai veikia: užburia, hipnotizuoja, gydo, programuoja protus, lemia likimus.
Šeimas, komandas, organizacijas, bendruomenę, valstybę ir tautą, žmonių santykius labiausiai griaunanti bendravimo klaidų kategorija, kaip bebūtų keista, yra ne tiesioginiai atviri žeidžiantys žodžiai, bet už akių sakomi, ryškiai neigiami ir ryškiai teigiami kitų žmonių vertinimai. Tai sukelia nevaldomas emocines reakcijas, sugedusio telefono efektus su ilgalaikiu užkratu. Tokiu būdu paralyžiuoja santykius.
Seminare bus pateiktos tik pačios aktualiausios šiuolaikinei Lietuvai bendravimo žinios apie užslėptą žodžių galią: bendravimą už akių, tuščius žodžius, spaudimą šeimoje, žudančią kritiką, gyvenimo trukmę, raides, žodžių spąstus, temų valdymą, kalbėjimą apie save bei visišką vidinę ramybę.
Sužinosite apie mažai žinomus kalbėjimo ir klausymo dėsnius, bendravimo klaidas ir kaip jų išvengti, archajines “liežuvio valdymo technikas”, būdus sustabdyti konfliktą, prieš jam įvykstant.
LAUKSIME JŪSŲ: Aukštaičių g. 88 (Pokylių namai „Vasaris”), Panevėžys, II a.
Registracija: tel.: 8 657 77499 arba el. paštu: seminaraimums@gmail.com (nurodykite: Vardą Pavardę,el.paštą, telefono Nr, bei seminaro pavadinimą), arba Registracijos forma: https://seminarai.typeform.com/to/Am5gBG Facebook: SeminaraiMUMS
Kaina asmeniui – 15 EUR. Atvykus su vyru/žmona kaina 2 asmenims – 25 Eur; Grupėms taikoma nuolaida (10 žmonių ir daugiau 1 bilieto kaina 10 Eur).
900 gyvenimo prasmių – visi didžiausi žmonių norai ir malonumai viename sąraše pateikti kaip praktinės įgyvendinimo formulės arba patarimai. Tai tipinės gyvenimo prasmės, tikslų, verčių ir svajonių versijos. Detalus pasakojimas apie visas įmanomas. Tai Tomo Jono Girdzijausko didžiausias viso gyvenimo tekstas
Lietuvoje ir Vakarų šalyse (jose labai daug šeimos problemų) santykiai kuriami mėgėjiškais, neprofesionaliais būdais.Žmonės vienas kitą pažindami eksperimentuoja – gana ilgą laiką gyvena kartu tikrindami partnerį ir staiga po 10 metų išsiskiria taip ir nesusituokę.Tuomet sunkiausia yra moteriai / merginai, nes ji būna praradusi daug laiko gimdyti vaikus.Lietuviai, kurdami šeimas, užsiima „emociniais pirkiniais“, o ne rimtai ieško sau žmogaus šeimai.Mažai kas draugystės pradžioje įvardija, kad ketina kurti ar nori šeimos ir ieško kandidato šeimai.Statistika rodo, kad apskritai santykiai trunka trumpiau tų porų, kurie pradžioje gyveno kartu, palyginti su tomis, kurios iki santuokos gyveno skyrium.Mėgstama teigti, kad „jei du žmonės tikrai myli vienas kitą, tiesiog negali gyventi atskirai“. Tuomet ir kyla klausimas, kaip patikrinti, ar TIKRAI myli. Žmonės painioja meilę sau ir meilę kitam. Iš tiesų vietoje žodžio myli dažniau tinka žodis NORI (gauti malonumą).
Šiame seminare gausite eilę rekomendacijų ir patarimų, sužinosite testų formulę, kuri padės Jums surasti savo antrąją pusę.
Seminarą veda gerai žinomas lektorius Tomas Girdzijauskas, vienas pirmųjų kūręs „Speedating” pažinčių sistemą.
Seminaro vieta, laikas, registracija:
Laikas: 2016 gruodžio 17 d. 14:00-17:30 h.
Vieta: EUROPA CITY Vilnius, Jasinskio g. 14 (Automobilių parkavimas nemokamas viešbučio teritorijoje)
Registracija: registruojame tik apmokėjus.Mokėti:
SWEDBANK LT74 7300 0101 4487 5790 Tomas Girdzijauskas arba PayPal: tomas@girdzijauskas.lt
Kaina: iki gruodžio 10 d. 31 Eur
Kiekvienas dalyvis gauna 5 Eur vertės Pažinčių knygelę!
900 gyvenimo prasmių – visi didžiausi žmonių norai ir malonumai viename sąraše pateikti kaip praktinės įgyvendinimo formulės arba patarimai. Tai tipinės gyvenimo prasmės, tikslų, verčių ir svajonių versijos. Detalus pasakojimas apie visas įmanomas. Tai Tomo Jono Girdzijausko didžiausias viso gyvenimo tekstas
Tomas Girdzijauskas pristatydamas savo naująjį seminarą 12 LAIMĖS PAUKŠČIŲ: GYVENIMO TIKSLO SIEKIMAS DIDŽIOSIOSE IŠMINTIES TRADICIJOSE atsako į klausimus:
12 laimės paukščių: gyvenimo tikslo siekimas didžiosiose išminties tradicijose.
Kodėl Laimės Paukštis? Ar seminaras padės man suprasti savo gyvenimo tikslą? Kodėl pabrėžei, kad ši tema ypač svarbi vyrams? Kuo ši tema gali būti naudinga Lietuvai? Kaip žmogui pasiekti laimę? Kodėl pačiam ši tema svarbi?
Gegužės 22 d. Vilniuje Tomas Girdzijauskas pristatė savo naują seminarą:
TRUMPAI APIE TEMĄ
Žiūrint iš išorės didžiosios išminties tradicijos yra labai skirtingos, tačiau žinant jų giluminę struktūrą ir esmę, jose yra panašios (arba net identiškos) atsikartojančios temos, asmenybės ugdymo priemonės, archetipai, simboliai, o kartais net ir sąvokos. Kai kurios tradicijos tiesiogiai kopijuodamos perėmė vienos kitų patirtį. Galima net laikyti, kad visos išminties tradicijos yra vienas produktas su dvylika versijų arba įpakavimų.
Visose tradicijose yra viena centrinė jungianti tema, tačiau išsibarsčiusi lyg mozaikos dalelės, kurias verta surinkti ir sujungti.
Nors apie sąryšius tarp tradicijų jau daug kalbėta ir rašyta žmonijos istorijoje, tačiau galime ir net turime į šią temą pažiūrėti vėl naujai, visai netikėtų šviežiu rakursu. Turime todėl, kad asmenybės ugdymas labai aktualus mūsų šalyje, o taip pat XXI amžiuje, po to kai pasidarė lengvai prieinama labai daug anksčiau slėptų ar uždarų neapžvelgtų šaltinių, yra nauja galimybė palyginti didžiąsias išminties tradicijas griežtesniu, reiklesniu ir tikslesniu požiūriu.
Visose tradicijose siekiama laimės. Kiekviena tradicija turi kažkokį savitą laimės simbolio atitikmenį – vienur tai “laimės paukštis”, kitur tai “laimės siūlas” ir panašiai. Šioje temoje dėliosim tokius vaizdinius į vieną ir ieškosim gryniausios versijos kokią šiandien galime išgauti.
SEMINARAS SKIRTAS
Visiems besidomintiems asmenybės ugdymu ir išminties mokymais, tačiau ypatingai turi būti svarbus vyrams.
SEMINARO TURINYS:
Kriterijai kaip rasti kokybiškus atsakymus dvasinių mokymų lavinoje?
Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja precizinio žinojimo ir į viešumą kyla neregėti negirdėti mokymai
Laimės paukščio simbolis
Laimė ir gyvenimo tikslas
Pamokos kasdieniniam gyvenimui
4 sąjungos: akių, žodžių, širdies ir intymumo valdymas
Kaip siekiama gyvenimo prasmės 12-oje išminties tradicijų?
M.Eliade ir J.Campbell pamokos
Silpnos ir stiprios 12-os didžiųjų išminties tradicijų pusės:
4,5 val. įrašas. Iš anksto perkant iki birželio 15 d. įrašui 40 proc. nuolaida (vietoje 45 Eur, tik 27 Eur). Apmokėjus įrašą atsiųsime per 3 dienas. NUOLAIDOS kodas PRE40Įsigyti>>
Tomas apie šį seminarą:
„Žiūrint iš išorės, didžiosios išminties tradicijos yra labai skirtingos, tačiau žinant jų giluminę struktūrą ir esmę, jose yra panašios (arba net identiškos) atsikartojančios temos, asmenybės ugdymo priemonės, archetipai, simboliai, o kartais net ir sąvokos. Kai kurios tradicijos tiesiogiai kopijuodamos perėmė vienos kitų patirtį. Galima net laikyti, kad visos išminties tradicijos yra vienas produktas su dvylika versijų arba įpakavimų.
Visose tradicijose yra viena centrinė jungianti tema, tačiau išsibarsčiusi lyg mozaikos dalelės, kurias verta surinkti ir sujungti.
Nors apie sąryšius tarp tradicijų jau daug kalbėta ir rašyta žmonijos istorijoje, tačiau galime ir net turime į šią temą pažiūrėti vėl naujai, visai netikėtų šviežiu rakursu. Turime todėl, kad asmenybės ugdymas labai aktualus mūsų šalyje, o taip pat XXI amžiuje, po to kai pasidarė lengvai prieinama labai daug anksčiau slėptų ar uždarų neapžvelgtų šaltinių, yra nauja galimybė palyginti didžiąsias išminties tradicijas griežtesniu, reiklesniu ir tikslesniu požiūriu.
Visose tradicijose siekiama laimės. Kiekviena tradicija turi kažkokį savitą laimės simbolio atitikmenį – vienur tai „laimės paukštis”, kitur tai „laimės siūlas” ir panašiai. Šioje temoje dėliosime tokius vaizdinius į vieną ir ieškosime gryniausios versijos, kokią šiandien galime išgauti.”
Tomo Girdzijausko seminaras VYRAMS APIE VYRIŠKUMĄ IR ŠEIMĄ 2016 vasario 27 d.. 10:00-17.30val.Viešbutis „Kaunas“, Laisvės al. 79, Kaunas PROGRAMA 10:00 – 11:30 1 DALIS: Vyrų gyvenimo prasmė ir tikslas. Bendras vardiklis tarp visų ir visokiausių vyrų. Vyrų garbės kodas. Vyrų egoizmas ir altruizmas. Valia. 11:30 – 11:45 Kavos pertraukėlė 11:45 – 13:15 2 DALIS: Išmintis ir autoritetas. Protavimo galios lavinimas. Karų logika vyrų ir moterų atžvilgiu. Atsakingas moters pasirinkimas. Amžinas deficitas. Teisingas vyro požiūris į moterį. Kaip suvaldyti negatyvias moters emocijas? Kodėl vyras turi būti nervų valdymo pavyzdžiu šeimai ir visuomenei?
13:00 -14:00 Pietų pertrauka 14:15 – 15:45 3 DALIS: Kodėl vyrų vienybė – privaloma? Vyrų tarpusavio pareigos. Vyro pareigos žmonai. Pagrindiniai moterų poreikiai. Drąsa. Ryžtas. Riba tarp darbo ir namų. Vyrų klaidos
15:30 – 15:45 Kavos pertraukėlė 15.45 – 17:30 4 DALIS:Saulės svarba vyrams. Kaip žengti per namų duris?. Žvilgsnių į kitas moteris valdymas. Vyro stipriosios ir silpnosios pusės. Vyrų mąstymo greitis vs moterų. Vyrų komunikavimo klaidos: kaip nustoti meluoti, keiktis ir kt? Kas yra atsakomybė? Vyras – duodantysis pradas. Moralė arba dora didžiosios tautose. Gerbti moterį labiau nei save. Vyriškumo temos šaltiniai ir knygos Klausimai ir atsakymai
L.M.: Gerb.lektoriau. Visų pirma noriu Jus pagirti, palengva stebiu Jūsų mokymus jau ne pirmi metai, dar niekas nėra išlaikęs tokio vientisumo, kryptingumo, organiškumo savo mokymuose.
Kristina: Tomai, mus su vyru sužavėjo Jūsų sugebėjimas klausytis. Jus girdite tai ko žodžiais nepasako ir sukoncentruotas klausymas netgi matosi Jūsų veide. Beabejo taipat puikus patarimai is kuriu mokomės. Ačiū.
Laura: Pati esu buvusi ir likau labai patenkinta p. Girdzijausko paskaita „Moterims apie vyrus“ – nors praėjo keleri metai, vis dar jaučiu naudingas šios paskaitos pasekmes savo asmeniniam gyvenimui.
Algimantas Č.: Šitas jaunuolis nuneša visus.
Mindaugas V.: Tomas – vienas įdomiausių [lietuvių] strategų taip įžvalgiai prieinančių [prie sprendimų].
Povilas L.: Manau, jog esi eruditų rato vienas iš nedaugelio, nuėjusių tokį pažinimo kelią. Tai yra įspūdinga. Tuo iš tikrųjų galima žavėtis. Esi atkaklus.
Jolanta: Tai bent išmintingas žmogus. Su viskuo pilnai sutinku. Jei visi žmonės laikytųsi šių taisyklių, tai nebūtų skyrybų ir nelaimingų žmonių.
Birute Virkutiene Nepakartojami Tomo seminarai… kas turi galimybę – nuodėmė nepasinaudoti… Tai nepakartojama patirtis , išliekanti ilgam.. Sėkmės , Tomai, gal kada į Norvegiją atvažiuosit…
Šarūnas NavickisSveiko proto psichologas – neitiketina retenybė, tačiau panašu, kad Tomas Jonas Girdzijauskas atveju kaip tik tokį turime! Čia pat turiu pastebėti, kad sveiko žmogaus mintys kaip taisyklė bematant sunervuoja ligonius, kurie savęs tokiais, žinoma, nelaiko
tai tik keli atsiliepimai iš šimtų, kurie egzistuoja.
900 gyvenimo prasmių – visi didžiausi žmonių norai ir malonumai viename sąraše pateikti kaip praktinės įgyvendinimo formulės arba patarimai. Tai tipinės gyvenimo prasmės, tikslų, verčių ir svajonių versijos. Detalus pasakojimas apie visas įmanomas. Tai Tomo Jono Girdzijausko didžiausias viso gyvenimo tekstas
Sveikatos, ligos (pvz., sarkomos) įveikimo principas.
„Life is good” milijonierių praturtėjimo pavyzdys.
Išmokto optimizmo mokslas.
Kaip išmoktas otimizmas veda į verslo sėkmę?
Kritiniai sėkmės faktoriai.
Paprastas procesas, kaip išvystyti čempiono nuostatas.
Kaip įveikti, atrodytų, neįveikiamas kliūtis?
Ar yra sričių, kuriose pesminizmas yra naudingas?
Ar įmanoma objektyviai pamatuoti optimizmą?
Įsivaizduokite, kad turite slaptus įrankius, kurie leidžia jums įveikti bet kokius asmeninio gyvenimo ar verslo/darbo iššūkius. Ką tai reikštų jums? Mes visi žinome, kad žmonės, kuriems sekasi gyvenime, yra tie, kurie galvoja, kad stiklinė yra pusiau pilna. Tokį požiūrį lengva išlaikyti gerais laikais, tačiau nelengva – kai priešaky negandos. Įsivaizduokite, kad turite moksliškai patvirtintą metodą, padedantį įveikti negandas ir gyvenimo iššūkius. Didelės sėkmės lydimi žmonės gimsta su didžiuliu optimizmo laipsniu. Didelis mokslinis proveržis psichologijoje per paskutinius dešimtmečius įvyko atradus, kad pozityvaus požiūrio galima išmokti. Taip atsirado nauja mokslo sritis – Pozityvioji Psichologija. Jos metodai yra pagrįsti tyrinėjimais ir veikia! Mes jums tai pademonstruosime. Seminaras „masyvi sėkmė per išmoktą optimizmą” suteiks jums ir jūsų organizacijai visus instrumentus sėkmei realiame pasaulyje ir rinkoje. Ši įrodyta formulė atskleidžiama viename trumpame seminare ir yra visiškai garantuota.
Optimizmas – tai mąstymo būdas, mentalinė nuostata arba gyvenimo būdas besireiškiantis tikėjimu, kad viskas baigsis geriausiu būdu.
Kitais žodžiais kalbant – tai tas pats kas nuo senų laikų vadinama Tikėjimo Galia. O tikėjimo galios pagalba yra valdoma tai kas sunkiausia žmogui valdyti – vidinis dialogas.
Vidinis dialogas gali būti pozityvus arba negatyvus. Jei žmogus turi stiprų tikėjimą/optimizmą – tai jo viduje dominuoja pozityvus vidinis dialogas.
Optimizmas yra išmokstamas/išlavinamas dalykas.
Teisingas arba tikras optimizmas nėra kažkoks naivus arba aklas “wishful thinking”. Teisingas optimizmas reikalauja tam tikrose situacijose būtinai sąmoningai įjungti kontroliuojamą pesimizmą, apgalvoti saugiklius, sukurti apsaugas blogiausiam atvejui. Galima sakyti, kad sąmoningam pesimizmui reikia skirti ne daugiau kaip 2-10% dėmesio, o sąmoningas optimizmas turi dominuot 90-98%.
Iš tikrųjų pesimizmas – tai blogis naudojamas blogu (neracionaliu) būdu. Tai blogio naudojimas ne pagal paskirtį. Pesimistai pesimizmo nekontruoliuoja, nuleidžia jį į emocinį lygį ir jame įklimpsta.
Iš tikro nedidelės dozės pesimizmo yra būtinos, bet jos turi būti kontroliuojamos, laiku įjungiamos ir laiku išjungiamos. Žmonės neatsargiai naudodami negatyvias mintis, patys pasistato sau spąstus ir patys į juos papuola. Iš esmės kalbant, optimizmo lavinimui reikia naudoti visas vidinio dialogo/minčių valdymo metodikas.
Kelios T.Girdzijausko citatos iš seminaro:
„Jei žmogus nenaudoja optimizmo, tai tas pats lyg žmogus sėstų į automobilį, bet nenaudotų „gazo” pedalo. Be optimizmo gyvenimas yra tuščias, nulinis”
„Minčių valdymo esmė yra tame, kad mes turime kreipti mintis, o ne jos mus”
„Žmogus turi eiti į aplinkas, kurios jį kelia”
„Be knygų ir žmonių, žmogaus pokytį lemia ir gyvenimo mokytojas”
„Informacija yra kaip skalpelis, kurio neteisingas naudojimas gali labai sužeisti žmogų”
„Žmogus sukelia sau stresą, nes per daug nori, t.y. didelio egoizmo pasekmė”
„Jei žmogaus dėmesys nelavintas ir netreniruotas – tas žmogus yra labai stipriai pažeidžiamas”
„Ką žmogus galvoja, tas labai stipriai veikia jo kūną. Jei mes galvojame kažką negerai, tas tiesiogiai kenkia mūsų kūnui”
„Tiek pesimizmą tiek optimizmą yra įmanoma ir būtina valdyti”
„Pozityvas kainuoja tam tikrą procentą negatyvo. Pesimizmo „apsaugos” būtinos, kad galėtume džiaugtis gyvenimu”
„Vargas kūnui, kuri veda siela, ir vargas sielai, kurį veda kūną”
Matau vieno tipo esminę problemą ir (jauniems) vyrams, ir moterims. Dauguma jų iš tėvų ir iš studijų gauna tik vieno smegenų pusrutulio išlavinimą, o kitas lieka atrofavęsis. Tiksliau – yra stipriai išlavinami tik funkciniai ir siaurai specializuoti profesiniai gebėjimai. Ir žmonės neturėdami platesnio suvokimo – visą pasaulį mato tik per tokius specializuotus akinius.
Aišku, daugumai tai duoda ir socialinį statusą, ir pajamas, bei sudaro visagalybės iliuziją. Tačiau tai duoda naudą ir malonumą tik tam tikrą trumpą laikotarpį. Galų gale žmogus užmiega ant didybės laurų, o reiktų tobulėti nesustojant daugelyje sričių ir visą gyvenimą. Tokios problemos dėl didybės kyla todėl, kad trūko rimto moralinio, etinio, dvasinio mokymo. Realiai kitoje medalio pusėje – didžiulė asmenybės problema ir charakterio ydos. Neišvystomas kitas smegenų pusrutulis ir neišlavinamas gebėjimas pusrutulius derinti, harmonizuoti. T.y., nesuformuojamas stiprus asmenybės stuburas. Pasekmės liūdnos – daug tik išoriškai sėkmingų žmonių.
Čia ryškūs lietuviški pavyzdžiai – važinėja blizgančia brangia nauja mašina, arba turi puikų didelį naują namą, o naktimis negali miegoti dėl rimtų skolų ir pertemptų nervų. Žmonės nepasiskaičiuoja visų gyvenimo jėgų visumos, balanso, todėl nebeturi ramybės. Čia kaip bibliniuose tekstuose – „prieš statydamas bokštą pasiskaičiuok, ar užteks jėgų pabaigti“.
Anoniminės apklausos rodo „durpių efektą“ – kone kas antras žmogus jaučiasi vienišas (nors aplink – minios žmonių), depresijos ir streso kraštutinumai tapo epidemiški. Didžiausias alkoholizmas pasaulyje – būtent Europoje. Dauguma alkoholikų net nesupranta, kad tokie yra! Ir lietuviai – tame tarpe. Į alkoholizmą žmonės „metasi“, kai nebegauna šilumos, meilės ir palaikymo iš artimų žmonių. O tiksliau todėl, kad patys nemoka bendrauti su jais.
Dar kitais žodžiais tariant, dauguma žmonių mokomi lyg instrumentais valdyti išorinį pasaulį, išorinį savo gyvenimą, o faktiškai tarnauja sau, savo kūną paverčia garbinamu stabu. Tačiau visiškai nežino, nepažįsta, nesupranta patys savęs viduje, gyvena didžiuliuose vidiniuose prieštaravimuose ir konfliktuose, nemoka atlikti audito, nustatyti prioritetų, valdyti, tramdyti savo norų ir minčių. Tuomet seka emocinės, energetinės ir psichosomatinės sveikatos problemos – chroniškai nuolat trūksta nuotaikos, jėgų ir pilnaverčio pozityvaus bendravimo su žmonėmis. Daugybė bendravimų pasibaigia konfliktais.
O kai tokių žmonių didelė ar net didžioji dauguma, kai nusėdusiomis baterijomis jie vampyriškai aplink ieško tik energijos donorų, o patys nei nori, nei gali duoti (kelia aukštus reikalavimus kitiems ir mažus – sau), kaip jų tarpe įmanoma rasti sau porą?
Juk čia žirklių efektas – noriu, bet negaliu.
Na ir kas, kad tie patrauklūs ir laikinai sėkmingi žmonės sau atrodo vertingi (turiu omenyje ne konkrečius žmones, nors žinau labai daug tokių atvejų)? Bet objektyviai gyvenimas rodo, kad dauguma jų šeimoje visiškai nemoka elgtis su priešingos lyties žmogumi intensyvioje kasdienėje rutinoje ir ypač sudėtingesnėse situacijose.
Dauguma nemoka tramdyti pykčio ir negatyvių emocijų, t.y. nėra patys sau šeimininkai. O pykčio nevaldymas yra tik egoizmo ženklas ir nieko daugiau. Kuo didesnis pyktis – tuo, vadinasi, už jos stovi didesnis egoizmas. O šeimoje neįmanoma gyventi tokiems dviems, savęs nevaldantiems žmonėms egoistams. Tą aiškiai iliustruoja skyrybų rekordai.
Tai panašu į automobilį, kurio abu kairieji ratai brangūs ir dideli, o abu dešinieji – pigūs ir maži. Kaip toli jis nuvažiuos? Beje, dažnai savininkas galvoja sau ,ir kitiems kalba didžiuodamasis, kad labai stengėsi, investavo daug laiko, jėgų ir pinigų.
Turiu omenyje jaunus žmones, kurie stipriai išvysto savo funkcinę pusę ir visiškai neišvysto asmenybės ir gebėjimų bendrauti su artimaisiais. Štai kodėl Valdo Adamkaus prezidentavimo laikais buvo ištirta, kad Lietuvoje problema nr. 1 – žmogiškų santykių katastrofa.
Kaip buvo parašyta Nag Hammadi bibliotekoje – mulas suko malūno stebulę eidamas ratu. Per dieną jis nuėjo dešimtis mylių. Tačiau iš tikrųjų liko stovėti prie tos pačios stebulės.
T.Girdzijauskas teigia, kad emocijų, pykčio, streso tema yra viena paslaptingiausių gyvenime.
Dažnai mus užvaldo neigiamos emocijos. Turime neva pateisinamų priežasčių – nesiseka, krizė… Dar blogiau – esame įsitikinę, kad blogą nuotaiką būtina išlieti, nelaikyti savyje. Lektorius teologas ir psichologas Tomas Girdzijauskas, remdamasis senąja išmintimi ir naujausiu pasaulio psichologų požiūriu į pyktį bei jo poveikį sveikatai, teigia, kad tokio pobūdžio emocijos smarkiai sutrumpina gyvenimą.
Pasaulio sveikatos organizacijos pateikta informacija stulbina – pykčio nekontroliuojantis žmogus gyvena perpus trumpiau, nei galėtų. LŽ pašnekovo Tomo GIRDZIJAUSKO teigimu, įsigilinus, kaip mus veikia konfliktai, mūsų pačių pyktis kitiems, tai visai neatrodo keista.
– Pyktis yra emocija. Pirmiausia gal paaiškinkite, kokia jos kilmė, iš kur ir kokiame kūno organe jis atsiranda?
– Pyktis ir negatyvios emocijos, apskritai jausmų tema yra labai paslaptinga gamtos jėga. Lotyniškas žodis “emotio” arba “motio” reiškia judėjimą. Kalbant paprasčiau, tai yra gamtos jėgos, kurios išjudina žmogų. Nors emocijoms įtaką daro sąmonė, galima teigti, kad tikroji emocijų sritis žmoguje yra tik viena organizmo dalis – ta, kuri nuolat automatiškai juda dieną naktį. Tai krūtinė (plaučiai ir širdis). Krūtinė ir yra emocijų generatorė. Ji emocijas skleidžia ir priima. Jokiu būdu ne galva, ji emocijų nejaučia. Kad ir kaip atrodytų keista, galvos nervų sistema iš viso nereaguoja į emocijas. Galva tik priima sprendimus – į kairę, į dešinę. Žvelgiant fiziologiškai, galva, tiksliau smegenys, net neturi skausmo receptorių. Kai kurias smegenų operacijas net galima atlikti be visiškos narkozės. Esu stebėjęs ne vieną tokią operaciją ir tai labai stulbino. Skausmą žmogus jaučia širdimi, o ne galva. Tik paskui tą jausmą širdis išstumdo po visą sistemą.
Širdis, būdama skysčius varinėjanti fizinė pompa ir kartu emocinis organas, atsiduria gyvenimiškų prieštaravimų centre, ir, kaip sako senieji išminčių tekstai, jei žmogus nežino, kaip subtiliai ir lanksčiai išspręsti didžiausią uždavinį – materialaus ir dvasinio gyvenimo paradoksus, jį ima kankinti įtampa, nuolatinis stresas, pyktis. Širdis neatlaiko įtampos tarp šių skirtingų polių – dangaus ir žemės.
Tie, kurie nuolat dalyvauja ar patys provokuoja pykčius (čia kaip dėl rūkymo, kenkia, ir kai pats rūkai, ir kai uostai), patiria infarktą, kraujotakos sutrikimų ir miršta 50-60 metų. Tikrosios per ankstyvų mirčių priežastys – konfliktai ir pyktis, nuolatiniai jų sukeliami stresai. Tad norint ilgai gyventi pirmiausia reikia išmokti valdyti pyktį. Jis yra fundamentali visų negatyvių jausmų esmė.
Žmogus – ne garo mašina
– Egzistuoja nuomonė, kad pyktį reikia išlieti, nekaupti jo savyje. Jūs teigiate priešingai. Kodėl to daryti negalima?
– Tai viena iš egzistuojančių XX amžiaus dogmų, esą pyktį reikia išlieti, tada palengvės. Klaidinga manyti, kad užgniaužtas jis vėliau gali prasiveržti įvairiais sutrikimais. Tik neseniai psichologai, tyrinėjantys negatyvias emocijas, suprato, kad su pykčiu reikia elgtis visiškai kitaip, nei buvo manoma anksčiau. Teorija, kad pyktį reikia lieti, yra pagrįsta labai paviršutiniu suvokimu, neva žmogus yra mechaninė sistema ar garo katilas, kuriam reikia nuleisti garą, kitaip jis sprogs. Iš tiesų žmogus yra kur kas sudėtingesnė sistema. Ir negatyvių jausmų valdymas nėra toks paprastas klausimas, kaip mums norėtųsi.
Kai žmonės leidžia laisvai lietis negatyvioms emocijoms, rezultatas akivaizdus – Lietuvoje savižudybių skaičius vienas didžiausių pasaulyje. Nebemokame bendrauti, žmonės liguistai dirglūs, nenori klausyti ir girdėti vieni kitų, nuolat tikisi skausmingų žodžių.
Pyktis – pati impulsyviausia jėga, glūdinti žmoguje, ją visą laiką reikia laikyti už pavadžio, kontroliuoti, kad ji neištrūktų ir nesunaikintų šeimininko. Pyktis gali teikti ir didelį skausmą, ir didelį malonumą.
– Kaip apibūdintumėte pykstantį žmogų?
– Tai yra tiesmukas egoistas, norintis sunaikinti oponentą, sumalti jį į miltus. Pyktis – dažniausiai nelegalus mėginimas gyvybinę energiją imti iš kito asmens. Tik retais atvejais pyktis yra teisėtas.
Pyktis gadina kepenis
– O kaip pykčiu galima pakenkti sau?
– Emocine prasme tai savižudiškas veiksmas, mirtinai pavojinga emocija. Supykusio žmogaus nervų sistema paralyžiuojama iš vidaus, blokuojamas kvėpavimas, susilpnėja visi pojūčiai, suprastėja rega, klausa. Pykčio apimtas žmogus ima daryti akivaizdžių klaidų, gali pakenkti savo ir aplinkinių sveikatai, net gyvybei.
– Vaizdingas posakis “lieja tulžį”, reiškiantis pykstantį žmogų, matyt, nėra iš piršto laužtas?
– Rytų medicinoje pykčio emocija ir fiziologiniai kepenų sutrikimai laikomi bendru neatsiejamu reiškiniu. Jei žmogus netramdo pykčio, sugadins kepenis. Ir priešingai, jei žalingu įpročiu gadins kepenis, neišvengiamai taps itin piktu žmogumi. O kai sutrinka kepenų veikla, krinta kraujo maistingųjų medžiagų kokybė, smegenų maitinimas.
Jei žmogus ilgai laiko nuoskaudą, negali kam nors atleisti, patiria ilgalaikę įtampą bent vieno asmens atžvilgiu, tarp jų tvyro nuolatiniai žaibai, jis pats sau nuodija gyvenimą. Todėl kylant nuoskaudai reikia arba iškart aiškintis, arba jau kitą dieną viską užmiršti visiems laikams. Teigiama, kad ilgas nuoskaudų laikymas sukelia vėžį. Į kitą asmenį nukreiptas pyktis pirmiausia smogia pačiam pykstančiajam, pažeidžia jo kraujotaką, nervus, ir tik paskui kitą asmenį paveikia to pykčio aidas.
Užstrigęs savyje
– Pasitaiko žmonių, kurie, rodos, pyksta ant viso pasaulio, jiems viskas negerai, jie viskuo nepatenkinti.
– Savęs pažinimo stoka žmonėms sudaro galimybę visų blogos savijautos priežasčių ieškoti išorėje – kaltinti kitus. Nedirbant su savimi pyktis gali tapti ilgai trunkančia neigiama liguista būsena, labai rimtu charakterio ir asmenybės sutrikimu. Apimtas tokios būsenos žmogus apskritai negali priimti informacijos. Jei tai trunka metų metus, asmuo tampa kaip uždarytas į kapsulę. Į jį negalima nieko įdėti, jis nesugeba nieko išmokti. Jis būna tarsi užstrigęs savyje, įklimpęs subjektyviuose jausmuose ir nevaldomose fantazijose.
Kuo žmogus pozityviau nusiteikęs, tuo jis imlesnis žinioms, lankstesnis, tuo daugiau gali priimti, perprasti ir suvokti. Kai, pavyzdžiui, knygą skaito depresyvus, įskaudintas ar įsiskaudinęs žmogus, jo nerviškai optiškai susiaurėjęs dėmesys leidžia priimti tik mažą informacijos kiekį.
Studijų metais teko dirbti neurochirurgijos ir neurologijos centre bei kasdien matyti daugybę įvairių nervų ligonių. Po kiek laiko ne tik pastebėjau, bet ir sužinojau – dauguma šių asmenų yra ganėtinai sunkiai valdantys negatyvias emocijas. Tik retais atvejais teko matyti geros veido išraiškos ligonių. Dauguma nuolat liedavo pyktį ant viso pasaulio, buvo viskuo nepatenkinti. Dirbdamas padariau išvadą, kad tie žmonės į tokių ligų skyrių ir patenka dėl to, kad į gyvenimą žvelgia negatyviai. Nuolat trunkanti tokia būsena sukelia ir fiziologinių pakitimų. Tą patį teigia ir Rytų medicinos tradicijos – dėl konfliktų su aplinkiniais, bendravimo klaidų prasideda visos nervų ligos.
Žmogus-žiburys
– Kiekvienas esame pajutęs, kad šalia pozityviai nusiteikusio žmogaus jaučiamės daug geriau, labiau norisi bendrauti.
– Žmogus, kuris išmoko kurti pozityvias emocijas ir jas spinduliuoja aplinkiniams, šventuose tekstuose prilyginamas žiburiui. Jo niekas nekiša po lova, o stato aukštai, kad visi matytų. Teigiami jausmai nėra naivumas, priešingai – tai ypač aukštas žmonių santykių lygis. Ši energija iškart gesina, disciplinuoja, pastato į vietą, atsveria visą blogį. Kai atsiranda tokią pozityvią energiją spinduliuojantis žmogus, iškart pajuntame kontrastą su negatyviai nusiteikusiaisiais. Tik iš tikrųjų pozityvus žmogus gali tapti visuomenę vienijančiu, balansuojančiu struktūros tašku.
– Posakis, kad gėris yra stipresnis, turbūt egzistuoja ne tik pasakose?
– Vadovaudamasis tuo, ką mato akys ir patiria apskritai visi penki pojūčiai, protas apibendrina – pasaulis nevaldomas, chaotiškas, beprasmiškas, visuomenę valdo egoizmas, dominuoja blogis, tad šiame kontekste altruizmas yra naivu ir kvaila. Tačiau patyrę, daugiau išminties sukaupę žmonės atranda, kad Gamta viską koordinuoja išmintingai ir labai paslaptingai. Galų gale žmonės supranta, kad negatyvumas savaime paklūsta pozityvumui. Nedidelis, bet iš tikrųjų kokybiškas pozityvas gali suvaldyti didelį kiekį blogio. Teigiamos emocijos yra labai aukšto dažnio, jos sunkiai išgaunamos, bet turi milžinišką vertę. Jas spinduliuojančių žmonių pasaulyje nėra labai daug. Kinai tokius žmones vadina amžinu auksu, kuris prie visko tinka, su niekuo nesusimaišo. Jį visose tautose žmonės priima kaip lobį.
Kai žmogus išmoksta valdyti pyktį, jis įgyja milžinišką socialinę galią, autoritetą. Apskritai autoriteto esmė yra savo impulsų valdymas. Toks žmogus kitiems daro įspūdį. Visuomenėje lyderiai išsiskiria ypatingu susitvardymu ir vaizduotės valdymu, moka koncentruotis į tikslą. Tie, kurie moka valdyti savo mintis bei jausmus, sugeba ir kitus suvaldyti. Todėl jie ir tampa vedliais.
Konflikto kaina
– Teigiate, kad užtenka keletą kartų per mėnesį išgyventi vieną kitą konfliktą, ir į orą gali išlėkti visas mėnesio uždarbis. Kaip tai suprasti?
– Dirbdami mes eikvojame energiją. Uždirbę pinigų įvairiomis naujos energijos injekcijomis (maisto, šilumos, pramogų, žinių, drabužių ir kt.) vėl pakrauname savo kūną gyvybine energija. Tačiau patirtas konfliktas, pyktis, stresas visa tai gali nubraukti per keletą sekundžių: konfliktas žmogų parą ar net savaitę tarsi paralyžiuoja, padaro nedarbingą. Po didesnio konflikto ypač norisi saldumynų, maisto, miego. Konfliktai mūsų organizmo viduje tarsi sukelia baterijos pliuso bei minuso trumpąjį jungimą ir ją tuščiai, beprasmiškai sunaikina nepanaudotą. Konfliktai iš mūsų atima nemažai energijos ir jėgų. Vaizdžiai galima palyginti, kad vienas konfliktas kainuoja apie tūkstantį litų.
Pykčio bumerangas
– Ar tiesa, kad pykstantį žmogų galima atpažinti jam dar neprabilus?
– Jei žmogus sau leidžia negatyviai galvoti apie kitus, jau yra pakaltinamas. Mums naiviai atrodo, kad mintis yra slapta, o iš tikrųjų ji sklinda kaip radiacija, kiaurai spinduliuoja. Svarbiausią mintį išduoda netiesioginiai ženklai – akių judesiai, intonacija, kūno kalba. Gyvenimas nuolatos pykstant veda į nelaimes, nesėkmes. Žmogus tą pajunta ne iš karto, tačiau tai yra neišvengiama.
Todėl išminties tekstai rekomenduoja net negalvoti blogai ir klastingai apie kitus žmones. Niekada neleiskite sau pykti ant kito asmens – tai absurdiškas energijos švaistymas, prabanga pačia blogiausia prasme. Pyktis labiausiai pakenks pačiam pykstančiajam. Tai veda į nevaldomas, neprognozuojamas pasekmes. Ir vėliau jūs jau net nesusigaudysite, kaip tos negatyvios emocijos išplis ir gyvenime įgis įvairiausių formų.
– Tačiau gal turime teisę bent retkarčiais supykti?
– Reta išimtis – šventas pyktis. Jis teisėtas ir net privalomas tuo atveju, kai tenka bendrauti su žmogumi, kuris elgiasi visiškai kvailai, rodo nežabotą užsispyrimą ir nelankstumą. Labai dažnai tai, ką žmonės laiko šventais, nejudinamais principais, yra jų pačių užkietėjusi, subjektyvi, jokiais argumentais nepagrįsta nuomonė, kūno inercija. Tai paprasčiausias žmogaus nenoras keistis.
Turint reikalų su tokiu žmonių elgesiu, pirmiausia būtina panaudoti visas žmogiškas, altruistines priemones – įtikinėjimą, pavyzdį, autoritetą, atsidavimą, skirti pakankamai laiko, pinigų, dėmesio, energijos. Jei padarius viską, kas nuo jūsų priklauso, poveikio nėra, tada galima palengva imti naudoti suvaržymus, bausmes, sankcijas ir galų gale turite teisę, net privalote parodyti šventą pyktį. Pykti galima atsidūrus kraštutinėse, ekstremaliose situacijose, kai žmogus akivaizdžiai elgiasi kvailai, o jūs nuo jo priklausote. Tokiu atveju pyktis gali būti net naudingas – tarsi sprigtas užsispyrusiam asmeniui, kuris jį išjudina iš sąstingio būsenos.
Tačiau su pykčiu elkitės labai atsargiai, jo pasekmes sunku prognozuoti. Atidžiai matuokite, kiek alyvos pilate į sąmoningai kontroliuojamą konfliktą. Tik labai prityręs ir išmintingas žmogus gali proporcingai, lyg chirurgas aštrų skalpelį panaudoti negatyvią jėgą kitų būtybių atžvilgiu. Pyktį panaudoti galima tik tada, kai jumyse stipriai dominuos atsveriantis pozityvumas.
– Liaudyje gyvuoja prietaras, kad negalima viešai demonstruoti savo laimės, nes tai gali žlugti. Toks prietaras turbūt irgi yra ne iš piršto laužtas?
– Jei jūs aplinkiniams rodote savo džiaugsmą, laimę, subjektyvius jausmus, jūs jiems galite sukelti pavydą, suerzinti ir išprovokuoti nereikalingas bangas. Tad geriau viešai elgtis santūriai. Egzistuoja posakis, kad didelis džiūgavimas, juokas veda į ašaras ir liūdesį. Tai tiesa. Norint tą gerą energiją išlaikyti ir padauginti, pasistenkite ją dovanoti ir aplinkiniams konkretaus rūpinimosi forma, kokia nors pagalba, bet ne džiūgavimų demonstravimu. Aukščiausias pilotažas – tai daryti anonimiškai.
Taigi, išmintingas žmogus yra tas, kuris moka sutramdyti ne vien neigiamas, bet ir teigiamas emocijas. Kartais iš šalies toks žmogus gali atrodyti šaltas ir bejausmis, tačiau bendraudamas asmeniškai pajuti iš jo sklindančią beribę šilumą. Ir priešingai – emocijomis besišvaistančio žmogus jausmai yra seklūs, jis mažai ką gali duoti kitam. Ne be reikalo egzistuoja prietaras, kad laimė pabėgs, jei apie ją kitiems papasakosi. Taigi, nepatartina viešai rodyti nei savo laimės, nei pykčio. Apskritai subjektyvius jausmus geriau pasilaikyti sau.
– Kaip geriausia yra įveikti pyktį ir jo sukeliamą stresą?
– Mus nuolat veikia daugybė išorinių veiksnių – skausmingos, į pašto dėžutes ateinančios sąskaitos, pikti skambučiai, nemalonūs kaimynų žvilgsniai, nesusipratimai gatvėje, ekologinės problemos, politinės priežastys, pykčio pilni filmai, galiausiai šaltis… Iš pradžių jos mums atrodo skausmingos, tačiau iš tiesų šios jėgos, visų rūšių stresai stumia mus tobulėti, neleidžia sustingti. Jei mėginame sustoti, mus vėl išjudina kosminis-gamtinis-visuomeninis spaudimas, kurį mes vadiname stresu. Paprastų, lengvų vaistų nuo jo nėra. Daugelis žmonių, neturėdami žinių, apimti streso stengiasi savo kūną laikyti ramybės būsenoje, komforte, tinginystėje, o galvą – judėjime (nervinasi, abejoja, nerimauja). Iš tiesų reikia daryti priešingai. Kūnas turi nuolat judėti, o nervai išlikti ramūs. Tik tokia būsena yra stabili. Jei žmogus nuolat nesistengia, jo būsena apsiverčia aukštyn kojom. Kaip teigia lotyniškas posakis, “non progredi est regredi” (“kas neprogresuoja, tas regresuoja”). Kūnas kaip žirgas skirtas fiziniam krūviui, kitaip jis atrofuojasi, silpsta jo kraujotaka. Smegenys yra skirtos ramiems, vertybėmis ir prioritetais grįstiems sprendimams.
Medikams žinoma, kad Vakarų civilizacijos žmogui trūksta fizinio judėjimo. Jis gyvena per daug komfortišką gyvenimą. Galime daryti išvadą – kūno komfortas yra vienas didžiausių užslėptų streso šaltinių!
Vienas geresnių patarimų stresų metu – atsiribokite nuo informacijos pertekliaus ir kuo daugiau mechaniškai judėkite. Eikite tvarkyti buto, pirkti smulkių pirkinių, vien dėl saulėtekio eikite į gamtą, lankykite draugus. Taip palengva atsigaus kraujotaka, smegenys įgaus srautinį maitinimą ir daugybė rūpesčių apskritai atkris. Arba rasite jėgų jiems išspręsti.
Biologai teigia, kad žmogaus organizme yra resursų gyventi daugiau kaip 100 metų, jei jis elgtųsi teisingai, gyventų be stresų. Civilizuoto pasaulio gyventojų gyvenimo trukmė beveik perpus trumpesnė (Lietuvoje – 66-77 metai).
Pyktis trumpina gyvenimą JŪRATĖ MIČIULIENĖ 2010-04-19 00:00
Kodel musu seneliams nereikejo jokiu patarimu del vyru ir moteru santykiu ir nebuvo beveik jokiu skyrybu. Jiems nereikejo knygu ‘kaip tureti laiminga santuoka’ ir kt. Kodel? Kodel siandien zmones tokie savanaudziai, kodel jie daugiau nebenori santuokos ir vaiku? Kaip tai atsitiko?
Senelius konsultavo per amžius nešama žodinė tradicija ir kiti žinių srautai. Keičiantis pasauliui (formos prasme) ir kraustantis bei maišantis tautoms visą šeimos know how reikia perkelti į naują aukštesnį kokybinį lygį, didesnį grynumą, nes analogiški procesai vyksta ir kitose gyvenimo srityse. Vienos tautos (misijos prasme) specializuojasi į automobilių gamybą arba gamtos ištkelių ekspotavima, o kitos rafinuotai išmano meilės poeziją, intymumą, moralę bei vaikų auklėjimą. Dabar tokias misijas misiją reikia realizuoti naujais būdais, nes formos kinta visose srityse.
Seneliai naudojo inių tradicijas, tačiau nebūtinai knygų forma arba tiesioginiu būdu
Stiprių šeimų visuomenės daugumoje atvejų ir visais laikais puoseleja, saugo ir perduoda zinias apie seimos santykius paslaptis savo vaikams. Be to yra liaudies ismintis, patarles, priezodziai, pasakos, dainos – jose mieles tema yra visada centre
tai keliauja arba zodine tradicija is lupu i lupas arba knygomis
o taip pat seneliai klausesi sventyklose ir sventiku mokymu, kurie retransiliuoja senas klasikines zinias apie seima, beje irgi is knygu.
savanaudiskumas (selfisness) yra viso pasaulio globalus reiskinys. Jis veikia net religingiausias bendruomenes, taciau sios turi gerus senus vaistus nuo egoizmo.
egoizmas yra gamtos dalis, vadinamas “kairiaja” puse. Be egoistinio siekio/motyvo zmogus net pirsto nepajudintu, neaugtu, netobuletu. Egoizmas yra tobulejimo nagatysusis variklis, botagas varantis tingini pirmym.
jei svanaudiškumas peržengia sveiką normą, būtinąsias ribas, jei žmonės nenori santuokų ir vaikų – tai būtent šie žmonės, šios visuomenės pasirašo sau mirties nuosprendį, patenka į išnykusių tautų sąrašus ir jų vietą užima gyvybingos tautos. Gamta nemėgsta tuštumos. Išlikimas, dauginimasis, stiprios šeimos yra pačių tautų asmeninė problema.
Seminarus internetu (webinarus) išbandžiau ir vedu jau kuris laikas. Paskutinius keletą metų rašau knygą ir tai stipria perrikiavo mano veiklos prioritetus: gyvus seminarus beveik nuktraukiau, o internetiniai seminarai tapo svarbesni, man lengviau organizuojami ir įgyvendinami, todėl juos esu pasiruošęs daryti.
Konkrečių planų šiuo metu nėra, bet juos galima greitai atgaivinti.
Kol kas nėra konkrečių planų atnaujinti reguliarius seminarus, nes keletą metų dirbu prie knygos, o dabar dar ir prie šių klausimų atsakymų sesijų (ask.fm + wordpress).
Seminarų jau padariau pakankamai daug, nemažai jų nufilmuota.
Tačiau retais išimtiniais atvejais vieną kitą gyvą seminarą padarau, jei kyla tam labai didelis poreikis iš mano arba klausytojų/užsakovų pusės.
Kai išleisiu knygą – tik po to per nauja galvosiu ar vėl atnaujinti seminarus.
Tuo tarpu webinarai (internetiniai seminarai) – visiškai atskiras klausimas. Juos esu linkęs ir galiu daryti sąlyginai dažnai.
900 gyvenimo prasmių – visi didžiausi žmonių norai ir malonumai viename sąraše pateikti kaip praktinės įgyvendinimo formulės arba patarimai. Tai tipinės gyvenimo prasmės, tikslų, verčių ir svajonių versijos. Detalus pasakojimas apie visas įmanomas. Tai Tomo Jono Girdzijausko didžiausias viso gyvenimo tekstas
Pirmą kartą publikuota 2014 02 19. Pataisyta-papildyta 20140327/ 20141003 / 20211203
KLAUSIMAS: Kiek, jūsų manymu, standartinė šiandieninė šeima su standartinėmis pajamomis ir paskoliniu būstu gali/turi/privalo turėti vaikų? 2? Daugiau? Ar vaikų gimdymas,,kiek dievas davė”ne proto stygiaus požymis?Internete juokaujama: kvailas vyras+kvaila moteris lygu daugiavaikė šeima.
Tomas Girdzijauskas ATSAKO Ačiū už puikų, įdomų, teisingą ir sudėtinga klausimą! Šiuo klausimu galima parašyti seriją daktarinių disertacijų.
TRUMPAI APIE VAIKŲ SKAIČIŲ: Jei žiūrėti vienadieniškai trumpareigiškai – du vaikus. Jei žiūrėti į ateitį iš tėvų senatvės, o juo labiaus – iš bendruomenės perspektyvos – mažiausiai 3.
TRUMPAI APIE PASKOLINĮ BŪSTĄ: finansiškai apdairūs žmonės ima paskolas krašutinėse situacijose: labai blogoje arba geroje (pvz.: turėdami pelningą verslą). Suinvestavimas pinigų į pasyvus (betoną, kuris genda ir ryja pinigus) vietoj tų pačių pinigų investavimo į aktyvus (vaikus arba kūrybingas komandas) yra taip sakant atviras klausimas.
PROTAS Iškėlėte teisingą klausimą todėl, kad vaisingumas, intymioji trauka ir gimdymas yra iracionalūs dalykai per se. Jie kuria kūną, o kūnas ir protas yra kaip indas ir turinys. Jei visi žmonės būtų 100% protingi – greičiausiai jie apskritai nesidaugintų (turinio perteklius sulaužytų indus) ir tokiu būdu žmonija išnyktų per vieną generaciją. Tačiau gamta žmogui davė ne tik protą, bet ir kitas aukštąsias nervines intelektines galias, Jei tiksliau kalbėti, tai protas šiuolaikine lietuviška prasme (kuri deja ne visai tiksli) apima, galima sakyti, tik 1/3 smegenų funkcijų. Antras trečdalis yra išmintis (jos daliniai ekvivalentai – intuicija, įžvalga, kreatyvumas, klausymo galia) . Trečias trečdalis yra valdymas, balansavimas arba didysis piešinys. Taigi jei žmogus būtų tik protingas – jis mąstytų tik savanaudišku ptrečdaliu smegenų. Tačiau žmogui gamta/Dievas davė ne vien 1/3, bet daugiau savybių ir organų sistemų. Žmogus dar gauna taktilinį malonumą, kuris yra pats stipriausias žmogiškas malonumas ir būtent jis žmones daugina. Lygiai kaip mes valgome labai skanius obuolius ir tuo pačiu momentu išplatiname obuolių sėklas.
Jeigu žmonės veikia tik protu (arba trečdaliu smegenų), tai jie nustoja daugintis – tą įrodo globalios statistikos – kuo daugiau išsilavinusios valstybės ir kuo daugiau komforto bei gerbūvio – tuo mažesnis gimstamumas. Galiausiai jos nueina į kraštutinumą ir inšksta, nes pradeda sofų ir fotelių karus, o tuo tarpu jas užpuola barbarai. Taip buvo daug kartų istorijoje ir vienas labiausiai žinomų atvejų yra Romos Imperijos žlugimas.
Jeigu žmonės būtų visai be smegenų, tai daugintųsi virš 14 vaikų šeimoje ir tėvai numirtų dėl sveikatos išsekimo. Tačiau jei žmonės turi ne 1/3, bet pilnas smegenis, tai jie leidžia sau didžiausią taktilinį malonumą ir leidžia sau daugintis tiek kiek turi noro ir resursų, įskaitant sveikatos arba nervinius resursus. Jei jų nervai silpni – jie dauginasi mažai, arba per mažai. Jei nervai stiprūs – dauginasi sąlyginai daug.
Čia veikia labai įdomus dėsningumas – jei galvoje chaosas – žmonės veidrodinėje parcufų pusėje (arba lietuviškai kalbant – priešingame poliuje. galvai – lytinėje/taktilinėje sferoje) negali patirti malonumo. Tik žmonės tirintys vidinę sielos-sąmonės ramybę gali seksualinį malonumą patirti. Kitaip sakant – stresas arba depresija gesina intymumą.
Taigi dar kartą apie protą. Jei žmonės gimdo daug vaikų kiek Dievas duos tai čia kurio proto trūkumas – trečdalinio ar visuminio?
Apie protą. Žmogaus sąmonė ir smegenys (mind-brain) susideda iš 2 poliarinių dalių (atitinkamai kairės ir dešinės smegenų pusių) , bei trečios – jas valndačios.. Protas (minėjote proto stygių) specialistų tapatinamas su gebėjimu paskaičiuoti, logika, linijiniu racionalumu ir iš esmės stovi ant tingumo bei komforto zonos tikslų – tačiau tai tik 1/3 žmogaus sąmonės. Kitas 1/3 yra kreatyvumas/kūrybiškumas (jis ir kuria vaikus), intuicija, išmintis ir dar daug daugiau, ką sunku net nupasakoti žodžiais. Dešinė pusė ir dešinė funkcija yra hierachiškai aukštesnė už kairę, tačiau pradiniame žmogaus gyvenimo etape yra neišvystyta, silpnai veikianti, work in progress. Realiai būtent sąmonės dešiniosios pusės vystymas yra žmogaus didysis gyvenimo darbas (opus magnum). Svarbu: protas (kairioji loginė pusė) yra egoistinis, savanaudiškas susirūpinimas savimi, o išmintis (dešinioji pusė) yra altruistinė, rūpinasi kitais žmonėmis. Jos turi būti balanse – būtent tai daro žmogų laimingą. Žmogus nenori vaikų turėti tuomet, kai jame stipriai dominuoja egoizmas, t.y. kairioji sąmonės pusė, t.y. kai žmogus jau nesveikai, pernelyg racionalus, kitaip sakant iš to rašto išėjęs iš krašto. Kaip sako Dalai lama (perfrazuoju) – mes vis labiau informuoti, bet turime vis mažiau sveiko proto. Kitaip sakant – informuotas žmogus su sitipriai išvystyta kairiąja sąmonės puse ir silpna išmintimi (dešiniąja puse) – tai išbalansuota, nepusiausviri, neharmoninga ir realiai – nelaiminga asmenybė, pernelyg susitelkusi į save, tiksliau savo kūną (kūnas yra indas, o koks indas turi prasmę be turinio, užpildymo?). Tuo tarpu būdamas pusiausvyroje t.y. pilnoje sąmonėje žmogus nori bendrauti su kitomis būtybėmis ir nori kurti naujas gyvas būtybes, kartu nepamiršdamas pasirūpinti ir savimi. Pilnai pripildytas žmogus yra turintis aktyvią ir kairiąją pusę (protą) ir dešiniąją pusę (išmintį). Taigi jam ne tik netrūksta proto – dar daugiau – jis turi 2 kartus daugiau galios, kreatyvinių gebėjimų ir savybių, nei tas, kurio išvystyta tik racionalioji kairioji dalis. Kitaip sakant – turintis tik kairiąją pusę (tik racionąlųjį protą) gyvena tik teorijų ir fantazijų, brėžinių pasaulyje (tai reikalinga, bet jei nenueinama į kraštutinumą), o turintis ir kairę ir dešinę – ne tik teoriją bet ir praktinį veiksmą, ne tik braižo brėžinius bet ir stato (kreatyvinę, prokreacinę, kūrimo ir gimdymo galią). Tai didžiulis skirtumas.
Noras gimdyti vaikus yra išminties požymis, o nenoras turėti vaikų yra (žargonu kalbant) – išpindėjimas, t.y komforto ir gerbūvio PERTEKLIUS, arba iš to rašto išėjimas iš krašto. Tą aiškiai rodo pvz Romos imperijos išnykimas ir tragedija kurią aprašo Polibijus. Tas pats likimas dabar ištinka Vakarų civilizaciją, baltąją rasę ir naivūs žmonės „plaukia su šią galera” pasiduodami bendrai masei ir madai visiškai neturėdami savo proto, savo nuomonės, visiškai neįsigilinę į klausimo esmę. Na aišku tai jau jų reikalas.
Vaikų skaičiaus klausimą reikia spręsti ne iš momentinės perspektyvos, bet iš viso gyvenimo trukmės patyrimo ir išminties. Ar norite senatvėje tokio vaizdelio: šeimoje gimė vienas arba vargiai – du vaikai. Seni tėvai likę vieni, niekam neįdomūs, ryšys su vaikais silpnas. Anūkų taip pat gal vienas-du, jie – nepasiekiami. Senus žmones (dažnai net senelių namuose) aptarnauja svetimi prižiūrėtojai. Tokie vaizdai demografiškai senstančioje ir mirštančioje Vakarų civilizacijoje. Kartu paėmus ir apibendrinus – praktiškai viskas ką kalba šiuolaikiniai autochtonai vakariečiai baltieji apie šeimos modelį, visa jų logika yra šeimos modelio liga. Tai veda į baltųjų rasės išnykimą. Galima teigti gal būt tai nėra labai blogai, kad išnyks baltoji rasė, tačiau konkrečioms tautoms, šeimoms ir asmenims tai yra rimta problema.
Mokslininkai tyrinėjantys Vakarų pasaulio demografinį žlugimą pažymėjo, kad kontraceptinių priemonių (contraceptive pill) išradimas, abortų legalizavimas, greitos skyrybos, moterų įdarbinimas ir kt buvo mirties nuosprendis Vakarų civilizacijai.
Žmogus yra visuomeninė būtybė. Kai mažėja žmonių skaičius arba bendrauja tie patys komandos nariai su tais pačiais – bendravimas užsiciklina, žmonės atsibosta, stagnuoja santykiai.Štai kodėl daromos sistemingos kadrų rotacijos armijoje, bažnyčioje, įmonėse. Į komandą įsiliejus naujam kraujui (naujam personalui) produktyvumas vėl kyla aukštyn. Kai gimsta nauji vaikai – nuolat didėja komanda ir ji pasipildo jaunomis, šviežiomis, gyvybingomis pajėgomis. Idealesnės nuolat iš savęs atsinaujinančios komandos neįmanoma sugalvoti!
Tiems kas daugiavaikes šeimas tapatina su bomžais arba kvailiais reikia paklausti ar karalienės (tokios kaip Viktorija, turėjusi 9 vaikus ir daugybę anūkų) gimdančios daugybę vaikų irgi priklauso šioms kategorijoms? Čia dar reiktų priminti, kad patys turtingiausi pasaulio žmonės yra didelės tradicinės šeimos.
Kodėl apskritai kyla šie klausimai ir priešpastatymai? Todėl, kad šiuolaikiniai žmonės tapo didžiuliais egoistais, kurie net neįtaria tokiais esą. Šventose knygose pasakyta: veiskitės ir dauginkitės. Ir nepasakyta atvirkščiai. Dažniausiai vaikų klausimą stabdyti pradeda nereligingi, ateistiški, egoistiški žmonės, nematantys didžiosios gyvenimo prasmės ir paslapties. Tikinčių visuomenių šeimos visada yra didelės, jie gimdo daug vaikų ir šios visuomenės išlieka per tūkstantmečius, o ateistinės egoistiškos visuomenės išnyksta. Civilizacijai, imperijai, valtybei, tautai visuomenei veikia lygiai tie patys dėsniai kaip atskiram žmogui. Jei žmogus daro kažką prieš gamtą – jis netenka jėgų. Jei didelė žmonių grupė daro kažką prieš gamtą – ši grupė tiesiog susinaikina pati save.
Lietuviška šeima turėtų gimdyti MINIMUM 3 VAIKUS
KLAUSIMAS: Kiek, jūsų manymu, standartinė šiandieninė šeima su standartinėmis pajamomis ir paskoliniu būstu gali/turi/privalo turėti vaikų? 2? Daugiau? Ar vaikų gimdymas,,kiek dievas davė”ne proto stygiaus požymis?Internete juokaujama: kvailas vyras+kvaila moteris lygu daugiavaikė šeima.
20141003 / 20211203 Pataisyta-papildyta versija.
ATSAKYMAS: Ačiū už puikų, įdomų, teisingą ir sudėtinga klausimą! Šiuo klausimu galima parašyti seriją daktarinių disertacijų.
Teisingas klausimas todėl, kad intymioji trauka ir gimdymas yra iracionalūs dalykai per se. Jei visi žmonės būtų 100% protingi – greičiausiai jie apskritai nesidaugintų ir tokiu būdu žmonija išnyktų per vieną žmonių kartą/generaciją. Tačiau gamta žmogui davė ne tik protą, bet ir kitas aukštąsias nervines intelektines galias, Jei tiksliau kalbėti, tai protas šiuolaikine lietuviška prasme (kuri deja ne visai tiksli) apima, galima sakyti, tik 1/3 smegenų funkcijų. Antras trečdalis yra išmintis (jos daliniai ekvivalentai – intuicija, įžvalga, kreatyvumas, klausymo galia) . Trečias trečdalis yra valdymas, balansavimas arba didysis piešinys. Taigi jei žmogus būtų tik protingas – jis mąstytų tik savanaudišku ptrečdaliu smegenų. Tačiau žmogui gamta/Dievas davė ne vien 1/3, bet daugiau savybių ir organų sistemų. Žmogus dar gauna taktilinį malonumą, kuris yra pats stipriausias žmogiškas malonumas ir būtent jis žmones daugina. Lygiai kaip mes valgome labai skanius obuolius ir tuo pačiu momentu išplatiname obuolių sėklas.
Jeigu žmonės veikia tik protu (arba trečdaliu smegenų), tai jie nustoja daugintis – tą įrodo globalios statistikos – kuo daugiau išsilavinusios valstybės ir kuo daugiau komforto bei gerbūvio – tuo mažesnis gimstamumas. Galiausiai jos nueina į kraštutinumą ir inšksta, nes pradeda sofų ir fotelių karus, o tuo tarpu jas užpuola barbarai. Taip buvo daug kartų istorijoje ir vienas labiausiai žinomų atvejų yra Romos Imperijos žlugimas.
Jeigu žmonės būtų visai be smegenų, tai daugintųsi virš 14 vaikų šeimoje ir tėvai numirtų dėl sveikatos išsekimo. Tačiau jei žmonės turi ne 1/3, bet pilnas smegenis, tai jie leidžia sau didžiausią taktilinį malonumą ir leidžia sau daugintis tiek kiek turi noro ir resursų, įskaitant sveikatos arba nervinius resursus. Jei jų nervai silpni – jie dauginasi mažai, arba per mažai. Jei nervai stiprūs – dauginasi sąlyginai daug.
Čia veikia labai įdomus dėsningumas – jei galvoje chaosas – žmonės veidrodinėje parcufų pusėje (arba lietuviškai kalbant – priešingame poliuje. galvai – lytinėje/taktilinėje sferoje) negali patirti malonumo. Tik žmonės tirintys vidinę sielos-sąmonės ramybę gali seksualinį malonumą patirti. Kitaip sakant – stresas arba depresija gesina intymumą.
Taigi dar kartą apie protą. Jei žmonės gimdo daug vaikų kiek Dievas duos tai čia kurio proto trūkumas – trečdalinio ar visuminio?
Pradėkime nuo Polibijaus. Noras gimdyti vaikus yra išminties požymis, o nenoras turėti vaikų yra (žargonu kalbant) – išpindėjimas, t.y komforto ir gerbūvio PERTEKLIUS, arba iš to rašto išėjimas iš krašto. Tą aiškiai rodo pvz Romos imperijos išnykimas ir tragedija kurią aprašo Polibijus. Tas pats likimas dabar ištinka Vakarų civilizaciją, baltąją rasę ir naivūs žmonės „plaukia su šią galera” pasiduodami bendrai masei ir madai visiškai neturėdami savo proto, savo nuomonės, visiškai neįsigilinę į klausimo esmę. Na aišku tai jau jų reikalas.
Apie protą. Žmogaus sąmonė ir smegenys (mind-brain) susideda iš 2 poliarinių dalių (atitinkamai kairės ir dešinės smegenų pusių), bei trečios – jas valndačios. Protas (minėjote proto stygių) specialistų tapatinamas su gebėjimu paskaičiuoti, logika, linijiniu racionalumu ir iš esmės stovi ant tingumo bei komforto zonos tikslų – tačiau tai tik 1/3 žmogaus sąmonės. Kitas 1/3 yra kreatyvumas/kūrybiškumas (jis ir kuria vaikus), intuicija, išmintis ir dar daug daugiau, ką sunku net nupasakoti žodžiais. Dešinė pusė ir dešinė funkcija yra hierachiškai aukštesnė už kairę, tačiau pradiniame žmogaus gyvenimo etape yra neišvystyta, silpnai veikianti, work in progress. Realiai būtent sąmonės dešiniosios pusės vystymas yra žmogaus didysis gyvenimo darbas (opus magnum). Svarbu: protas (kairioji loginė pusė) yra egoistinis, savanaudiškas susirūpinimas savimi, o išmintis (dešinioji pusė) yra altruistinė, rūpinasi kitais žmonėmis. Jos turi būti balanse – būtent tai daro žmogų laimingą. Žmogus nenori vaikų turėti tuomet, kai jame stipriai dominuoja egoizmas, t.y. kairioji sąmonės pusė, t.y. kai žmogus jau nesveikai, pernelyg racionalus, kitaip sakant iš to rašto išėjęs iš krašto. Kaip sako Dalai lama (perfrazuoju) – mes vis labiau informuoti, bet turime vis mažiau sveiko proto. Kitaip sakant – informuotas žmogus su sitipriai išvystyta kairiąja sąmonės puse ir silpna išmintimi (dešiniąja puse) – tai išbalansuota, nepusiausviri, neharmoninga ir realiai – nelaiminga asmenybė, pernelyg susitelkusi į save, tiksliau savo kūną (kūnas yra indas, o koks indas turi prasmę be turinio, užpildymo?). Tuo tarpu būdamas pusiausvyroje t.y. pilnoje sąmonėje žmogus nori bendrauti su kitomis būtybėmis ir nori kurti naujas gyvas būtybes, kartu nepamiršdamas pasirūpinti ir savimi. Pilnai pripildytas žmogus yra turintis aktyvią ir kairiąją pusę (protą) ir dešiniąją pusę (išmintį). Taigi jam ne tik netrūksta proto – dar daugiau – jis turi 2 kartus daugiau galios, kreatyvinių gebėjimų ir savybių, nei tas, kurio išvystyta tik racionalioji kairioji dalis. Kitaip sakant – turintis tik kairiąją pusę (tik racionąlųjį protą) gyvena tik teorijų ir fantazijų, brėžinių pasaulyje (tai reikalinga, bet jei nenueinama į kraštutinumą), o turintis ir kairę ir dešinę – ne tik teoriją bet ir praktinį veiksmą, ne tik braižo brėžinius bet ir stato (kreatyvinę, prokreacinę, kūrimo ir gimdymo galią). Tai didžiulis skirtumas.
Kai pasaulyje bus 1.000.000.000 lietuvių, kai Lietuva bus tokio dydžio kaip Kinija, Indija – tada, galbūt, bus galima pradėti galvoti apie žmonių skaičiaus (reguliavimo) klausimą. Tuo tarpu Lietuva šiuo metu demografine (ir vaikų gimstamumo) prasme yra skeletas kabantis virš bedugnės. Jei lietuviai galvos apie vaikų ribojimą šeimoje – staiga susigaudys, kad jau patys yra vergai, kad juos jau supa didžiulės geriau besidauginančių kitataučių (pvz. afroamerikiečių, muslimų, lenkų, rusų, anglų, indusų, kinų ir kt) šeimos – joms galėsite papasakoti (pasiguosti) apie „proto stygių ir interneto juokus”.
Sąmoningas vaikų gimstamumo ribojimas veda į daugybę naujų netikėtų šeimos problemų (ypač – santykiuose) kurių niekaip neįmanoma išspręsti. Vienas iš daugelio momentų – vyro instinktas kurti vaikus. Jei jis negali savęs realizuoti – normaliai intymiai bendrauti ir pradėti vaikų su savo žmona – jis pradeda eiti į kairę (ieškoti kitų patelių), prasideda sveikatos, psichologinės problemos, alkoholizmas ir kt. Problemos kyla ir moterims, tik kitokio pobūdžio.
Vaikų skaičiaus klausimą reikia spręsti ne iš momentinės perspektyvos, bet iš viso gyvenimo trukmės patyrimo ir išminties. Ar norite senatvėje tokio vaizdelio: šeimoje gimė vienas arba vargiai – du vaikai. Seni tėvai likę vieni, niekam neįdomūs, ryšys su vaikais silpnas. Anūkų taip pat gal vienas-du, jie – nepasiekiami. Senus žmones (dažnai net senelių namuose) aptarnauja svetimi prižiūrėtojai. Tokie vaizdai demografiškai senstančioje ir mirštančioje Vakarų civilizacijoje. Kartu paėmus ir apibendrinus – praktiškai viskas ką kalba šiuolaikiniai autochtonai vakariečiai baltieji apie šeimos modelį, visa jų logika yra šeimos modelio liga. Tai veda į baltųjų rasės išnykimą. Galima teigti gal būt tai nėra labai blogai, kad išnyks baltoji rasė, tačiau konkrečioms tautoms, šeimoms ir asmenims tai yra rimta problema.
Vaikai ir šeima – daug sudėtingesnis dalykas (arba sistemą) nei atrodo paprastu žvilgsniu. Šeima nėra atskiras materialus objektas (vienetas) kaip daug kam norisi mechanistiškai galvoti. Šeima yra TAMPRIAI surišta su didžiuliu žmonių tinklu, visa visuomene. Tai biologinės ir visuomeninės sistemos dalis. Šeima yra ORGANIZMAS taip pat tik aukštesnio lygmens. Čia paprasti sprendimai reguliuoti vaisingumą neveiks taip kaip norėtųsi. Šeima yra visų gamtos jėgų ir dėsnių branduolys. Tai supersistema, kuri iš šalies atrodo lyg ir labai paprastai – tiesiog du žmonės. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Šeima kaip organizmas nepasiduoda paprastiems tiesioginiams ar mechaniniams manipuliavimams. Tai išryškėja tyrinėjant ją aukštesniame lygyje. Valstybių vadovai žino, kad reguliuoti demografiją (vaikų gimstamumą) yra labai sudėtingas super-uždavinys. Tas pat kaip valstybės atveju galioja ir šeimai.
Mokslininkai tyrinėjantys Vakarų pasaulio demografinį žlugimą pažymėjo, kad kontraceptinių priemonių (contraceptive pill) išradimas, abortų legalizavimas, greitos skyrybos, moterų įdarbinimas ir kt buvo mirties nuosprendis Vakarų civilizacijai.
Žmogus yra visuomeninė būtybė. Kai mažėja žmonių skaičius arba bendrauja tie patys komandos nariai su tais pačiais – bendravimas užsiciklina, žmonės atsibosta, stagnuoja santykiai. Štai kodėl daromos sistemingos kadrų rotacijos armijoje, bažnyčioje, įmonėse. Į komandą įsiliejus naujam kraujui (naujam personalui) produktyvumas vėl kyla aukštyn. Kai gimsta nauji vaikai – nuolat didėja komanda ir ji pasipildo jaunomis, šviežiomis, gyvybingomis pajėgomis. Idealesnės nuolat iš savęs atsinaujinančios komandos neįmanoma sugalvoti!
Jei ant žmogaus kūno būtų specialūs kraneliai ir mygtukai pilnai tvarkingai atjungiantys ir vėl įjungiantys lytinio dauginimosi funkcijas – viskas ok. Atjungei ir jokių problemų. Bet taip nėra. Pilnavertis suartėjimas ir vaikų gimimas normaliems šeimos santykiams būtini kaip žmogui būtinas oras, vanduo, maistas ir bendravimas. Kalbu apie daugumą žmonių o ne apie išimtis. Jei pora riboja vaikų skaičių – tai tas pat kas jie gyventų pusiau vienuoliais pusiau šeimynykščiais. Reikia aiškiai apsispręsti kuriuo iš šių kelių eiti – arba eiti į vienuolyną arba gimdyti vaikus kiek Dievas duos. Neapsiprendimas kelia įtampą ir žmoguje ir šeimoje.
Kaip spręsti šeimos pajamų, skolų, būsto reikalus – tai antraeiliai ir trečiaeiliai techniniai klausimai. Didžiausios problemos yra santykiai, santykiai, santykiai ir dar kartą santykiai (t.y. grynas dėmesingumas, teisingas komunikavimas, pagarba, aukojimasis, atleidimas, malonumo teikimas ir kt).Buitinių klausimų sprendimų kokybė tiesiogiai priklauso nuo žmonių santykių, komandiškumo kokybės, tarpusavio sinergijos ir subtilaus tarpusavio pasitikėjimo. O buitiniams, ūkiniams, techniniams klausimams žmonijos istorijoje yra begalybę (!!!) sprendimų, pvz:
pinigų ABC aiškina kaip valdyti pinigus ir stipriai sutaupyti. Dauguma lietuviai nepaiso pinigų valdymo elementariausių taisyklių. Lietuviai Lietuvoje gyvena ne pagal galimybes!
Lietuviai nori gyventi gan dideliame komforte (dažniausiai jie to net nesupranta nepalyginę su kitomis šalimis), turi per daug didelius būstus (skirtus daug kartų didesniam žmonių skaičiui) kurie neišnaudojami ir virsta našta. (Dalai lama: turime vis didenius būstus ir vis mažiau gyventojų juose). Lietuvoje buvo masiškai pasiimta paskolų, suinvestuota į akmenis-betoną (namus), o rezultate didžiulė finansinė įtampa ir masė žmonių palieka šalį, tie namai nebereikalingi. Reikėjo investuoti į vaikus ir teisingą jų auklėjimą, į žinias ir išmintį, į tarpusavio santykių kokybę, o ne į akmenis.
jei neįmanoma normaliai gimdyti ir auginti vaikus vienoje šalyje – važiuokite į kitą. Žmogus nėra medis arba akmuo pririštas prie vietos – tai gyva judanti būtybė. Kai avys išėda pievą – eina ieškoti kitos želiančios ganyklos, antraip mirs iš bado. Analogiškai privalo elgtis ir žmonės, jei nėra normalių sąlygų gyvenimui.
ir t.t.
Tiems kas daugiavaikes šeimas tapatina su bomžais arba kvailiais reikia paklausti ar karalienės (tokios kaip Viktorija, turėjusi 9 vaikus ir daugybę anūkų) gimdančios daugybę vaikų irgi priklauso šioms kategorijoms? Čia dar reiktų priminti, kad patys turtingiausi pasaulio žmonės yra didelės tradicinės šeimos.
Kodėl apskritai kyla šie klausimai ir priešpastatymai? Todėl, kad šiuolaikiniai žmonės tapo didžiuliais egoistais, kurie net neįtaria tokiais esą. Šventose knygose pasakyta: veiskitės ir dauginkitės. Ir nepasakyta atvirkščiai. Dažniausiai vaikų klausimą stabdyti pradeda nereligingi, ateistiški, egoistiški žmonės, nematantys didžiosios gyvenimo prasmės ir paslapties. Tikinčių visuomenių šeimos visada yra didelės, jie gimdo daug vaikų ir šios visuomenės išlieka per tūkstantmečius, o ateistinės egoistiškos visuomenės išnyksta. Civilizacijai, imperijai, valtybei, tautai visuomenei veikia lygiai tie patys dėsniai kaip atskiram žmogui. Jei žmogus daro kažką prieš gamtą – jis netenka jėgų. Jei didelė žmonių grupė daro kažką prieš gamtą – ši grupė tiesiog susinaikina pati save.
Lietuviška šeima turėtų gimdyti MINIMUM 3 VAIKUS
Pirmą kartą publikuota 2014 02 19
KLAUSIMAS: Kiek, jūsų manymu, standartinė šiandieninė šeima su standartinėmis pajamomis ir paskoliniu būstu gali/turi/privalo turėti vaikų? 2? Daugiau? Ar vaikų gimdymas,,kiek dievas davė”ne proto stygiaus požymis?Internete juokaujama: kvailas vyras+kvaila moteris lygu daugiavaikė šeima.
Ačiū už puikų, įdomų ir sudėtinga klausimą! Šiuo klausimu galima parašyti seriją daktarinių disertacijų.
Noras gimdyti vaikus yra išminties požymis, o nenoras turėti vaikų yra (žargonu kalbant) – išpindėjimas, t.y komforto ir gerbūvio PERTEKLIUS, arba iš to rašto išėjimas iš krašto. Tą aiškiai rodo Romos imperijos išnykimas ir tragedija, kurią aprašo Polibijus. Tas pats likimas dabar ištinka Vakarų civilizaciją, baltąją rasę ir naivūs žmonės plaukia su šia galera pasiduodami bendrai masei ir madai visiškai nsturėdami savo proto, savo nuomonės, visiškai neįsigilinę į klausimo esmę. Na aišku, tai jau jų reikalas.
Apie protą. Žmogaus sąmonė ir smegenys (mind-brain) susideda iš 2 poliarinių dalių (atitinkamai kairės ir dešinės smegenų pusių). Protas (minėjote proto stygių) specialistų tapatinamas su gebėjimu paskaičiuoti, logika, linijiniu racionalumu ir iš esmės stovi ant tingumo bei komforto zonos tikslų – tačiau tai tik 50% žmogaus sąmonės. Kita pusė (50%) yra kreatyvumas/kūrybiškumas, intuicija, išmintis ir dar daug daugiau, ką sunku net nupasakoti žodžiais. Dešinė pusė ir dešinė funkcija yra hierachiškai aukštesnė už kairę, tačiau pradiniame žmogaus gyvenimo etape yra neišvystyta, silpnai veikianti, work in progress. Realiai būtent sąmonės dešiniosios pusės vystymas yra žmogaus didysis gyvenimo darbas (opus magnum). Svarbu: protas (kairioji loginė pusė) yra egoistinis, savanaudiškas susirūpinimas savimi, o išmintis (dešinioji pusė) yra altruistinė, rūpinasi kitais žmonėmis.Jos turi būti balanse – būtent tai daro žmogų laimingą. Žmogus nenori vaikų turėti tuomet, kai jame stipriai dominuoja egoizmas, t.y. kairioji sąmonės pusė, t.y. kai žmogus jau nesveikai, pernelyg racionalus, kitaip sakant iš to rašto išėjęs iš krašto.Kaip sako Dalai lama (perfrazuoju) – mes vis labiau informuoti, bet turime vis mažiau sveiko proto. Kitaip sakant – informuotas žmogus su sitipriai išvystyta kairiąja sąmonės puse ir silpna išmintimi (dešiniąja puse) – tai išbalansuota, nepusiausviri,neharmoninga ir realiai – nelaiminga asmenybė, pernelyg susitelkusi į save, tiksliau savo kūną (kūnas yra indas, o koks indas turi prasmę be turinio, užpildymo?). Tuo tarpu būdamas pusiausvyroje t.y. pilnoje sąmonėje žmogus nori bendrauti su kitomis būtybėmis ir nori kurti naujas gyvas būtybes, kartu nepamiršdamas pasirūpinti ir savimi. Pilnai pripildytas žmogus yra turintis aktyvią ir kairiąją pusę (protą) ir dešiniąją pusę (išmintį). Taigi jam ne tik netrūksta proto – dar daugiau – jis turi 2 kartus daugiau galios, kreatyvinių gebėjimų ir savybių, nei tas, kurio išvystyta tik racionalioji kairioji dalis. Kitaip sakant – turintis tik kairiąją pusę (tik racionąlųjį protą) gyvena tik teorijų ir fantazijų, brėžinių pasaulyje (tai reikalinga, bet jei nenueinama į kraštutinumą), o turintis ir kairę ir dešinę – ne tik teoriją bet ir praktinį veiksmą, ne tik braižo brėžinius, bet ir stato (kreatyvinę, prokreacinę, kūrimo ir gimdymo galią). Tai didžiulis skirtumas.
Kai pasaulyje bus 1.000.000.000 lietuvių, kai Lietuva bus tokio dydžio kaip Kinija, Indija – tada, galbūt, bus galima pradėti galvoti apie žmonių skaičiaus(reguliavimo) klausimą. Tuo tarpu Lietuva šiuo metu demografine (ir vaikų gimstamumo) prasme yra skeletas kabantis virš bedugnės.Jei lietuviai galvos apie vaikų ribojimą šeimoje – staiga susigaudys, kad jau patys yra vergai, kad juos jau supa didžiulės geriau besidauginančių kitataučių (pvz. afroamerikiečių, muslimų, lenkų, rusų, anglų, indusų, kinų ir kt) šeimos – joms galėsite papasakoti (pasiguosti) apie “proto stygių ir interneto juokus”.
Sąmoningas vaikų gimstamumo ribojimas veda į daugybę naujų netikėtų šeimos problemų (ypač – santykiuose), kurių niekaip neįmanoma išspręsti. Vienas iš daugelio momentų – vyro instinktas kurti vaikus. Jei jis negali savęs realizuoti – normaliai intymiai bendrauti ir pradėti vaikų su savo žmona – jis pradeda eiti į kairę (ieškoti kitų patelių), prasideda sveikatos, psichologinės problemos, alkoholizmas ir kt. Problemos kyla ir moterims, tik kitokio pobūdžio.
Vaikų skaičiaus klausimą reikia spręsti ne iš momentinės perspektyvos, bet iš viso gyvenimo trukmės patyrimo ir išminties. Ar norite senatvėje tokio vaizdelio: šeimoje gimė vienas arba vargiai – du vaikai. Seni tėvai likę vieni, niekam neįdomūs, ryšys su vaikais silpnas. Anūkų taip pat gal vienas-du, jie – nepasiekiami. Senus žmones (dažnai net senelių namuose) aptarnauja svetimi prižiūrėtojai. Tokie vaizdai demografiškai senstančioje ir mirštančioje Vakarų civilizacijoje. Kartu paėmus ir apibendrinus – praktiškai viskas ką kalba šiuolaikiniai autochtonai vakariečiai baltieji apie šeimos modelį, visa jų logika yra šeimos modelio liga. Tai veda į baltųjų rasės išnykimą. Galima teigti „gal būt tai nėra labai blogai, kad išnyks baltoji rasė”, tačiau konkrečioms tautoms, šeimoms ir asmenims tai yra rimta problema.
Vaikai ir šeima – daug sudėtingesnis dalykas (arba sistema) nei atrodo paprastu žvilgsniu. Šeima nėra atskiras materialus objektas (vienetas) kaip daug kam norisi mechanistiškai galvoti. Šeima yra TAMPRIAI surišta su didžiuliu žmonių tinklu, visa visuomene. Tai biologinės ir visuomeninės sistemos dalis. Šeima yra ORGANIZMAS taip pat, tik aukštesnio lygmens. Čia paprasti sprendimai reguliuoti vaisingumą neveiks taip kaip norėtųsi. Šeima yra visų gamtos jėgų ir dėsnių branduolys. Tai supersistema, kuri iš šalies atrodo lyg ir labai paprastai – tiesiog du žmonės.Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Šeima kaip organizmas nepasiduoda paprastiems tiesioginiams ar mechaniniams manipuliavimams. Tai išryškėja tyrinėjant ją aukštesniame lygyje. Valstybių vadovai žino, kad reguliuoti demografiją (vaikų gimstamumą) yra labai sudėtingas super-uždavinys.
Mokslininkai tyrinėjantys Vakarų pasaulio demografinį žlugimą pažymėjo, kad kontraceptinių priemonių (contraceptive pill) išradimas, abortų legalizavimas, greitos skyrybos, moterų įdarbinimas ir kt. buvo mirties nuosprendis Vakarų civilizacijai.
Žmogus yra visuomeninė būtybė. Kai mažėja žmonių skaičius arba bendrauja tie patys komandos nariai su tais pačiais – bendravimas užsiciklina, žmonės atsibosta, stagnuoja santykiai.Štai kodėl daromos sistemingos kadrų rotacijos armijoje, bažnyčioje, įmonėse. Į komandą įsiliejus naujam kraujui (naujam personalui) produktyvumas vėl kyla aukštyn. Kai gimsta nauji vaikai – nuolat didėja komanda ir ji pasipildo jaunomis, šviežiomis, gyvybingomis pajėgomis. Idealesnės, nuolat iš savęs atsinaujinančios komandos neįmanoma sugalvoti!
Jei ant žmogaus kūno būtų specialūs kraneliai ir mygtukai pilnai tvarkingai atjungiantys ir vėl įjungiantys lytinio dauginimosi funkcijas – viskas ok. Atjungei ir jokių problemų. Bet taip nėra.Pilnavertis suartėjimas ir vaikų gimimas normaliems šeimos santykiams būtini kaip žmogui būtinas oras, vanduo, maistas ir bendravimas.Kalbu apie daugumą žmonių, o ne apie išimtis. Jei pora riboja vaikų skaičių – tai tas pat, kas jie gyventų pusiau vienuoliais pusiau šeimynykščiais. Reikia aiškiai apsispręsti, kuriuo iš šių kelių eiti – arba eiti į vienuolyną arba gimdyti vaikus kiek Dievas duos. Neapsiprendimas kelia įtampą ir žmoguje ir šeimoje.
Kaip spręsti šeimos pajamų, skolų, būsto reikalus – tai antraeiliai ir trečiaeiliai techniniai klausimai. Didžiausios problemos yra santykiai, santykiai, santykiai ir dar kartą santykiai (t.y. grynas dėmesingumas, teisingas komunikavimas, pagarba, aukojimasis, atleidimas, malonumo teikimas ir kt).Buitinių klausimų sprendimų kokybė tiesiogiai priklauso nuo žmonių santykių, komandiškumo kokybės, tarpusavio sinergijos ir subtilaus tarpusavio pasitikėjimo. O buitiniams, ūkiniams, techniniams klausimams žmonijos istorijoje yra begalybę (!!!) sprendimų, pvz:
pinigų ABC aiškina kaip valdyti pinigus ir stipriai sutaupyti. Dauguma lietuvių nepaiso pinigų valdymo elementariausių taisyklių. Lietuviai Lietuvoje gyvena ne pagal galimybes!
Lietuviai nori gyventi gan dideliame komforte (dažniausiai jie to net nesupranta nepalyginę su kitomis šalimis), turi per daug didelius būstus (skirtus daug kartų didesniam žmonių skaičiui) kurie neišnaudojami ir virsta našta. (Dalai lama: turime vis didenius būstus ir vis mažiau gyventojų juose). Lietuvoje buvo masiškai pasiimta paskolų, suinvestuota į akmenis-betoną (namus), o rezultate didžiulė finansinė įtampa ir masė žmonių palieka šalį, tie namai nebereikalingi. Reikėjo investuoti į vaikus ir teisingą jų auklėjimą, į žinias ir išmintį, į tarpusavio santykių kokybę, o ne į akmenis.
jei neįmanoma normaliai gimdyti ir auginti vaikus vienoje šalyje – važiuokite į kitą. Žmogus nėra medis arba akmuo pririštas prie vietos – tai gyva judanti būtybė.Kai avys išėda pievą – eina ieškoti kitos želiančios ganyklos, antraip mirs iš bado. Analogiškai privalo elgtis ir žmonės, jei nėra normalių sąlygų gyvenimui.
ir t.t.
Tiems kas daugiavaikes šeimas tapatina su bomžais arba kvailiais reikia paklausti ar karalienės (tokios kaip Viktorija,turėjusi 9 vaikus ir daugybę anūkų) gimdančios daugybę vaikų irgi priklauso šioms kategorijoms? Čia dar reiktų priminti, kad patys turtingiausi pasaulio žmonės yra didelės tradicinės šeimos.)
Kodėl apskritai kyla šie klausimai ir priešpastatymai? Todėl, kad šiuolaikiniai žmonės tapo didžiuliais egoistais, kurie net neįtaria tokiais esą. Šventose knygose pasakyta: veiskitės ir dauginkitės. Ir nepasakyta atvirkščiai. Dažniausiai vaikų klausimą stabdyti pradeda nereligingi, ateistiški, egoistiški žmonės,nematantys didžiosios gyvenimo prasmės ir paslapties. Tikinčių visuomenių šeimos visada yra didelės, jie gimdo daug vaikų ir šios visuomenės išlieka per tūkstantmečius, o ateistinės egoistiškos visuomenės išnyksta. Civilizacijai, imperijai, valtybei, tautai visuomenei veikia lygiai tie patys dėsniai kaip atskiram žmogui. Jei žmogus daro kažką prieš gamtą – jis netenka jėgų. Jei didelė žmonių grupė daro kažką prieš gamtą – ši grupė tiesiog susinaikina pati save.
900 gyvenimo prasmių – visi didžiausi žmonių norai ir malonumai viename sąraše pateikti kaip praktinės įgyvendinimo formulės arba patarimai. Tai tipinės gyvenimo prasmės, tikslų, verčių ir svajonių versijos. Detalus pasakojimas apie visas įmanomas. Tai Tomo Jono Girdzijausko didžiausias viso gyvenimo tekstas
